PRISIMENANT ALGIRDĄ RAŽAUSKĄ – LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS AKTO „DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO“ SIGNATARĄ
Visa Lietuva iškilmingai minėjo savo Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį: jaunimas dalyvavo akcijoje „Lietuvai ir man“, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai susitiko su mokiniais, vyko konferencijos, parodos, koncertai. Adakavo žmonės taip pat buvo susirinkę į šventę „Tave mes, Tėvyne, širdy išnešiosim“. Pagrindinis šventės akcentas – prisiminimai apie Algirdą Ražauską, kraštietį, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTO „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarą.
Pats Algirdas niekada nelaikė šio fakto ypatingu įvykiu. Jis yra kalbėjęs, kad dalis politikų – buvusių ir esamų – per daug sureikšmina savo kaip signatarų vaidmenį, „užmiršdami“, jog į Nepriklausomybę ėjo daugelis Lietuvos žmonių, o tai, ką padarėme mes, tą pat būtų padarę ir kiti išrinktieji, nes daug žingsnių į Lietuvos valstybingumo atstatymą jau buvo žengta iki 1990-ųjų kovo 11-osios…
Su ašaromis akyse Algirdo sesuo Danutė Valuckienė kalbėjo apie Anapilin išėjusį brolį, jo vaikystę, mokslo metus, darbą.
Gimė Algirdas 1952 m. kovo 22-ąją Būtenių kaime Petrės ir Jono Ražauskų šeimoje. Anksti neteko tėvo: sulaukusio vos 38-erių Jono Ražausko neišgelbėjo net Kauno medikai. Pats Algirdas, vyresnioji sesuo Aldona, jaunesnieji – Antanas, Danutė ir Valerija – visada geru žodžiu minėjo senelį Juozapą, kuris, vykdydamas sūnui duotą pažadą padėti marčiai užauginti našlaičius, mylėjo visus kaip savo vaikus.
Mažasis Algiukas augo darbštus, buvo santūrus, ramus, jautrus, supratingas vaikas. Adakavo mokyklos sienlaikraštyje vis „sėdėdavo raketoje“ – buvo pirmūnas. Kai mokytojų paprašė ką nors papasakoti apie Algiuką mokykloje, pasirodė, kad nėra nieko ypatingo pasakyti, nes labiausiai mokytojams įsimena neklaužados. O Algiukas visada gerai mokėsi, buvo drausmingas, taikaus, lėto būdo, nemėgo išdaigų, gerbė mokytojus, vyresnio amžiaus žmones, niekada nepraeidavo pro krepšį nešančią močiutę, visada pasisiūlydavo panėšėti. Mėgo šokti, dainuoti, į sąsiuvinį savo dailyraštį primenančia rašysena persirašinėjo patriotines dainas
Baigęs aštuonias klases, pradėjo dirbti „Draugystės“ kolūkyje apskaitininku ir mokytis vakarinėje mokykloje. Baigęs vakarinę, įstojo mokytis į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Iš ketvirtojo kurso buvo priverstas išvykti į kariuomenę. Dekanas mamai aiškino, kad sūnus turi skolų ir turi eiti į kariuomenę. Tik po daugelio metų paaiškėjo, kad mokslus Algirdas turėjo nutraukti dėl savo pomėgio dainuoti: ne laiku ir ne vietoje su bičiuliais uždainavo „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų.“ Grįžęs iš kariuomenės, vėl pratęsė mokslus LŽŪA. Juos baigė jau dirbdamas Pakruojo rajono K. Poželos kolūkio vyriausiuoju agronomu. Iki tol jis trejetą metų dirbo Skaudvilės sodininkystės tarybinio ūkio agronomu, skyriaus valdytoju.
Iš Pakruojo rajono atvyko į Tauragės rajono „Šešuvies“ kolūkį, dirbo vyriausiuoju agronomu. Dirbo porą metų, kol gavo Pakruojo žemės ūkio valdybos kvietimą dirbti vyriausiuoju agronomu. Išdirbęs ketverius metus, sutiko vadovauti vargingam Žvirblonių tarybiniam ūkiui. Žvirbloniečiai vis prasitardavo, kad prie ankstesnio direktoriaus buvę geriau, jis taip nespausdavęs prie darbo, leisdavęs švęsti po kelias dienas… Tik po kelerių metų jie nustojo ilgėtis praėjusiųjų laikų, nes suprato, kad gyvenimas ūkyje sparčiai gerėja. Senieji žvirbloniečiai vėliau pirmininkui atvirai kalėjo netikėję, kad toks jaunas ir nemokantis pakelti balso žmogus per trumpą laiką „beždžionių žemę“ gali paversti klestinčiu ūkiu. Kad kaime gyvenimas pasikeis, žvirbloniečiai suprato pamatę, kaip naujasis jų vadovas, pasikvietęs vyriausiąjį inžinierių, išėjo dalgiu pjauti piktžolių, kuriuos vešėjo priešais senąją kontorą. Iki tol tų piktžolių niekas, atrodo, nebuvo pastebėjęs. Panorusiems gražiau, tvarkingiau gyventi sodybų šeimininkams organizuotai buvo atvežama žemių, skiriamas transportas nuvykti į turgų pirkti augalų. Gražiai besitvarkantys žmonės pradėti skatinti – iš pradžių kukliomis piniginėmis premijomis. Vėliau premijos vis didėjo, o jas gaunančiųjų sąrašas ilgėjo, o 1997 ir 2008 metais Žvirbloniai buvo pripažinti pavyzdingiausiai tvarkoma gyvenviete Lietuvoje.
Per penketą metų Algirdas Ražauskas labiausiai atsilikusį Pakruojo rajono ūkį pavertęs klestinčiu ūkiu, pelnė žmonių pasitikėjimą ir buvo iškeltas kandidatu į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. O 1990-ųjų metų kovo 4 d. rinkimuose į šalies parlamentą Algirdas Ražauskas gavo 11852 balsus (kitas kandidatas – 5514). Tai didelė žmonių pasitikėjimo dovana. Pats Algirdas Ražauskas turėjo daugybę apdovanojimų, bet jų nesureikšmino. Paskutinis signataro apdovanojimas – Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jau po mirties suteiktas Atminimo medalis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
Prancūzų klasikas Viktoras Hugo yra pasakęs: „Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“. Algirdas Ražauskas įminė ryškias pėdas Lietuvos kaimo žemėje. Jis visą savo gyvenimą buvo įsitikinęs, kad kaimas valstybei neturi būti reikalingas tiek, kiek iš jo galima paimti duonos, mėsos, pieno… Atėjo laikas į jį pasižiūrėti visiškai kitomis akimis… Ir žiūrėjo. Visą savo gyvenimą: Pervežkit mane naktį per lauką – nors dygstančių javų aš nematysiu, bet užuosiu!
Ilgai tądien Adakavo parapijos salėje nesiskirstė žmonės: apžiūrinėjo parodą, skirtą Algirdui Ražauskui, kalbėjosi su Algirdo seseria Danute Valuckiene, jos vyru Stanislovu Valuckiu, geru Algirdo draugu ir bendraminčiu, dainavo dainas, užsirašytas Algirdo į dainų sąsiuvinį, dalijosi prisiminimais.
Prasminga buvo šventė.
Parodą rengė Zita Jarašūnienė, Danutė Valuckienė, bibliotekininkė Regina Vingienė. Visą kovo mėnesį parodą pamatyti bus galima Adakavo kaimo bibliotekoje.
Šventę organizavo Petras ir Regina Bartkėnai. Koncertavo Adakavo saviveiklininkai, vadovaujami Petro Bartkėno ir Astos Šlepavičienės, Adakavo socialinės globos namų gyventojai, vadovaujami Danutės Ivanauskienės.
Zita Jarašūnienė, Adakavo bendruomenės tarybos narė
